Jei galėčiau, tau įspirčiau

Lindos gyvenimas pamažu virsta tikra katastrofa: ji viena kovoja su dukros paslaptinga liga, buitiniais rūpesčiais ir vis rečiau šalia esančiu vyru. Net santykiai su psichoterapeutu ima braškėti, o paslaptingai dingęs pažįstamas dar labiau apsunkina jos padėtį. Atrodo, kad visos bėdos tuoj užgrius nepakeliama našta – tarsi trūkęs vamzdis, sugriovęs jos buto lubas, tampa tikslia Lindos gyvenimo griūties metafora.